Vienas iš mano mėgstamiausių ir dažniausiai stebimų vyksmų yra subtilus procesas, kaip žmonės, pripratę prie amžino šeimos įšalo ar kitokio susvetimėjimo, atskyrimo, užsidarymo, pradeda atitirpti.
Šiame kontekste, atitirpti – tai nustoti nuolat naudoti gynybos mechanizmus, kurie labiausiai pažeidžiamas emocines problemas sutalpina į tvirtus – tylos apie svarbiausius dalykus – šarvus.
Žmonės, dar būdami vaikais, greitai įvaldo šį, mano supratimu, liūdną meną, kurį naudojant kalbama apie viską, išskyrus tai, kas nenutrūkstamai skauda širdyje.
Kai kurie dėl to tampa kandžiais ir sarkastiškais.
Kažkas – pasmerkia save atskirumui, absoliučiam uždarumui …
Kažkas – arktiniam šalčiui.
Tai gali tęstis ilgai.
Labai labai ilgai.
Ir tada kažkas atsitinka… Staiga terapinių pokalbių metu paaiškėja, kad nėra jokios prievolės visą gyvenimą praleisti asmeniniame ledo kokone.
Nebereikia visą gyvenimą slapčia įrodinėjant savo vertę laukti, kol pagaliau pamils, įvertins, nustos išnaudoti, išdavinėti, kritikuoti.
Nebetraukia ir prie žmonių, kuriems buvai arba eilinė auka, ar patogus tarnas, ar dar kas nors.
Prasideda vidinis pavasaris, paleidžiantis į dar rodo atsitiktinę, netikėtą laisvę.
Jei tik žinotumėte, kaip man patinka žiūrėti į šiuos veidus.
Greitai besikeičiančius..
Vis dar nevisiškai tikinčius ir pasitikinčius, kad jie verti būti laimingais.
Bet jau galutinai ir neatšaukiamai įsitikinusius, kad už nieką nemokama savo orumu, sveikata, savęs apribojimu, emocijų ar nuomonės užšaldymu.
Tirpsmo efektas žmonių nepakeičia.
Jis grąžina jiems juos pačius.
O kas gali būti vertingiau už tai?
Inga Heron
