Naršant vis kintančius dabarties kraštovaizdžius ir įsivaizduojant savo ateities horizontus manau svarbu nepamiršti ir pagarbos mūsų protėvių išminčiai. Nes ji tarsi kompasas nukreipia mus į asmeninę savęs atradimo kelionę.
Pagalvokite apie jų įveiktus iššūkius ir sukauptą išmintį, jų unikalius būdus sukuriant šiandieninį pasaulio vaizdą. Juk tai yra mūsų paveldo sudedamosios dalys: mums brangios tradicijos, branginamos vertybės ir istorijos, kurias nešiojamės su savimi ir suteikia mums vertingų pamokų, kai plaukiame savo individualių kelių neatrastais vandenimis.
Gerbdami juos, pripažįstame ne tik kolektyvinę istoriją, bet ir savo išskirtinę vietą šiame didžiajame pasakojime. Gerbdami juos, savo gyvenimo gobeleną piname tradicijų ir naujovių gijomis. Gerbdami juos, atrandame tvirtą pagrindą mūsų kelionei, panašiai kaip medžio šaknys, maitinančios jo šakas. Gerbdami juos, jų patirties ir perduotos išminties aiduose randame įkvėpimo gyventi savo unikalų gyvenimą.Šiame kontekste, man, pagarba protėviams – daugiau nei kompasas verčiantis stagnuoti; tai tiltas, jungiantis mūsų paveldą su kiekvieno mūsų autentiška ir individualia kelione, kurią formuoja meilė ir pagarba tiems, kurie buvo prieš mus.
Inga Heron
