Niekaip negaliu atsistebėti, jog kad ir tūkstantmečiams prabėgus, mes vis dar traktuojame meilę kaip žaidimą, kuriame yra nugalėtojai ir pralaimėtojai, pamiršdami, kad šioje arenoje kiekvienas gali būti sužeistas ir sumuštas. Ar ne laikas mesti į šalį šias vaikiškas mintis ir priimti brandesnį požiūrį į meilę? Meilės, kuri prasideda nuo savęs ne kaip savanaudiškumo aktas, o kaip pagrindas, ant kurio galima kurti sveikus santykius.
Norint iš tikrųjų mylėti kitą, pirmiausia teks išmokti mylėti save. Tai ne arogantiška savimeilė, apakinanti mus nuo mūsų trūkumų, o gili, į save žiūrinti meilė, kuri pripažįsta mūsų netobulumus ir priima juos kaip mūsų žmogiškosios esmės dalį. Būtent šiame savęs priėmime mes atrandame jėgų atsispirti potraukiui manipuliuoti arba varžytis dėl meilės, nes mes jau esame pilni savyje.
Būtent tada siekdami brandžios meilės suprantame, kad meilė nėra mūšio laukas, kuriame nugalime priešus ar reikalaujame grobio. Tai sakrali erdvė, kurioje susitinka dvi sielos, pažeidžiamos, trapios ir autentiškos. Tai širdžių šokis, o ne ego karas. Tai savęs atradimo kelionė, kurios metu mes tyrinėjame savo sielos gelmes prieš bandydami naršyti po sudėtingus kito kambarius.
Inga Heron
