Mes manome, kad žinome, kas yra meilė ir kaip mylėti. Tiesą sakant, labai dažnai mokame mėgautis tik žmonių santykiais. Manome, kad mes mylime žmogų, nes mes jaučiame jam švelnų jausmą, nes mums gera su juo, bet meilė yra daug daugiau.
Pirma, mylintis žmogus duoda ir nori duoti. Bet norint duoti, duoti pilnai, nesuteikiant skausmo gaunančiajam, reikėtų sugebėti duoti. Kaip dažnai atsitinka, kad mes duodame ne iš meilės, tikros, nesavanaudiškos, dosnios meilės, bet todėl, kad kai mes duodame, mūsų svarba, mūsų didybė, auga mumyse? Mums atrodo, kad davimas yra vienas iš būdų, kaip parodyti save, parodyti sau ir kitiems savo reikšmę. Tačiau, gauti iš žmogaus tokiomis sąlygomis yra labai skausminga. Meilė gali duoti tik tada, kai pamiršta apie save.
Kita vertus, meilėje reikėtų mokėti gauti, bet kartais daug sunkiau gauti, nei duoti. Mes visi žinome, kaip skausminga, įžeidu kažką gauti iš žmogaus, kurio mes arba nemėgstame, ar negerbiame. Mes matome tai vaikuose: kai kas nors jų nemėgstamas, kažkas, kurio meile jie netiki, padovanoja jiems dovaną, jie nori ją sudraskyti, sumindžioti ar mažių mažiausiai stengiasi ją ignoruoti, nes ji įžeidžia juos iki sielos gelmių. Ir tam, kad mokėtume duoti ir priimti, svarbu, kad duodančio meilė būtų nesavanaudiška, o priimantis mylėtų duodantįjį ir besąlygiškai tikėtų jo meile.
su meile
Inga Heron