Kai nusprendžiame ką nors veikti su kitu žmogumi – kažką svarbaus, pavyzdžiui, susituokti, ar mažiau svarbaus, kaip pasivaikščioti parke (o gal atvirkščiai: tiek svarbaus, kaip pasivaikščioti parke, ir ne tiek reikšmingo kaip susituokti), turime žinoti, kad tai yra savanoriškas sprendimas, sumanytas kaip bendras veiksmas su kitu žmogumi, bet ne „dėl“ jo, o „su“ juo. Svarbu pradėti suvokti, kad mūsų santykiai su pasauliu, su kitais, su artimaisiais iš tikrųjų susideda iš veiksmų „su jais“.
Ir kad šis sprendimas yra savarankiškas bei priklauso nuo mūsų laisvo pasirinkimo.
Kad mes nieko nedarome dėl kito ir todėl kitas mums nieko neskolingas.
Kad kitas nieko nedaro dėl mūsų ir todėl mes jam nieko neskolingi.
Kad mes tiesiog darome kai kuriuos dalykus kartu. Ir džiaugiamės tuo.
Tokiu atveju nepapulsime į priklausomybę nuo kito ir nebandysime to kitame sukelti.
Mes neprarasime savo orumo bandydami priversti kitus bijoti.
Atsisakysime būtinybės sukelti kito neapykantą.
Atmesime aukos poziciją.
Nebandysime tapti kitam nepakeičiamais.
Ir mėgausimės skleidžiama abipuse meile.
Svarbu pradėti suvokti, kad mūsų santykiai su pasauliu, su kitais, su artimaisiais iš tikrųjų susideda iš veiksmų „su“ jais, o ne „dėl“ jų.
Inga Heron
