Žmonėms, kurie turi sisteminį norą pasakyti ir daryti kažką negatyvaus kitiems, visada siūlau sustoti ir atsukti objektyvą į save …
Ne, ne tam, kad būtų gėda, o tam, kad suprastų – KUR SKAUDA…
Taip, taip, kur skauda ir kodėl šį skausmą taip sunku pripažinti, kad jį lengviau transformuoti į negatyvo ir agresijos srautus, perkeliamus į kitų erdves?
Nes, esmė jame…
Slaptai rusenančiame skausme, kuris gali turėti tūkstančius šaltinių…
Tačiau dažniausiai tai yra norų neišsipildymo skausmas ir meilės stokos skausmas …
Labiausiai kenčiame, kai nematome savo veiklos rezultatų, neišnaudojame savo potencialo ar stovime vietoje metų metus…
Ir tada, kai laukiame ir prašome meilės, mums pavyksta daug kartų geriau nei ją patiems sukurti ir padovanoti…
Čia ir prasideda chroniškas nepasitenkinimas savo gyvenimu, kuris, deja, pas daugelį yra apaugęs nuodingomis pykčio samanomis…
Žmonės nustoja tikėti, kad dar kažką sugeba, ir puola neutralizuoti savo vidinę beviltiškumo baimę, kišdami nosį į svetimą gyvenimą ir po mikroskopu ieškodami jame trūkumų…
Psichiškai sveikiems žmonėms tokių minčių net nekils…
Jie neturi nei poreikio, nei laiko bandyti nuodyti pažįstamus ir nepažįstamus žmones, rašyti šlykščius komentarus iš netikrų profilių, rašyti privačias žinutes su savo ne kaip kvepiančia vidaus kanalizacija, rasti priekaištų dėl bet kokio ištarto žodžio, ginčytis, demaskuoti, kelti į dienos šviesą…
Jei esate atidūs, tuomet tikriausiai pastebėjote, kad nė vienas „tiesos mylėtojas“, kuris didžiuojasi savo sugebėjimu pasakyti kitiems ką nors į akis, niekada neranda tiesos, kurioje patys sau nepatinka…
Tai diagnozė…
Ir su tuo būtina atsiraitojus rankoves dirbti, valant prikerpėjusią palėpę susikaupusių kompleksų, apmaudo, pykčio, didesnių ir mažesnių traumų…
Ir patekę į tokių ligonių kuriamus apšaudymus, neturėtumėte pataikauti ligai reaguodami į jos simptomus …
Atitraukite kiekvieną savo reakciją, jei nėra galimybės atsitraukti…
Leiskime jiems pasveikti…
Arba leiskime jiems likti vieniems su savo nepakartojama kompanija …
Inga Heron
