Kažkam norisi šviesos, norisi spalvos…
Norisi susitvarkyti spintas, nuplauti langus, dar trumpiau nusikirpti plaukus, išlyginti visos giminės „rūbus“.
Man tiesiog norisi ilgai vaikščioti krantine su patogiais sportbačiais ir šypsotis, mesti į tamsų viską nuplaunantį vandenį visas mūsuose klestinčias abejones apie tai, kad mes čia ne tam, kad visiems patiktume ir pateisintume visus lūkesčius.
Norisi gerti savo stiprią kavą ar gaivią arbatą… skaityti popierines knygas… klausytis muzikos, kurti muziką… ir rečiau žiūrėti į laikrodžius, kalendorius, o turėti laiko pabūti akimirkoje.
Norisi įžiebti kiekviename tą bekompromisinį tikrumą, kuriame nėra mandagumo vizitų, „reikalingų“ draugų, nemylimų rankų ir lūpų ir tų nelaimingų vietų, kur net neneša ir klumpančios kojos.
Ir, tiesą sakant, ne tik norisi…
Darau ir kviečiu jus tam.
Su malonumu, be apgailestavimų ir nerimo, su ištirpusiais, kaip paskutinės žiemos ledo sangrūdos, baimės pėdsakais.
Juk norint gyventi visavertiškai, užtenka tos atsakomybės už savo gyvenimą, kurios nebeperkeliame niekam kitam.
Tada nereikia prašyti leidimo, stengtis bet kokia kaina įtikti ir kęsti nepakeliamą vien todėl, kad nėra kur daugiau eiti.
Tiesa ta, kad siekti idealumo nėra būdas gyventi… tai veikiau, būdas nepradėti gyventi kuo ilgiau…
O gyventi, guodžiantis mintimi, kad dar nepradėjome, kad dar viskas ateityje, yra bene skaudžiausias pasekmes sukurianti saviapgaulė pasaulyje.
Ko jums norisi?
Ir kam iš to ilgo norų sąrašo esate tikrai pasiruošę?
Viena svarstyklių lėkštė – svajonės, antroji – realybė.
Kur jūsų daugiau?
Inga Heron
