Jei pasiseka, žmogaus gyvenime ateina momentas, kai nėra ko paklausti patarimo. Visiškai nėra. Ne todėl, kad nieko nėra šalia ar nieko nėra vyresnio, labiau išmanančio. Yra. Bet jie tiesiog vaikščiojo ne jūsų keliu. Jie vaikščiojo tik savo keliu, bet ne jūsiškiu.
Ir jūs nuėjote pakankamai toli, todėl visi jų žodžiai dabar yra ne kas kita, kaip išorinių stebėtojų, kurių jau nepavyks apkaltinti dėl savų nesėkmių, nuomonė. Tenka ieškoti viduje to taško, kuris padės jums priimti sprendimą. Ir pasverti išorinius sufleravimus. Prisiimti atsakomybę už bet kokį sprendimą bei išmokti atlaikyti savo vidines audras.
Daugelis žmonių stengiasi išvengti šios akimirkos. Jie tuokiasi su tais, kurie jiems sako, ką daryti. Jie draugauja su tais, kurie juos teisingai įvertins. Jie dirba pas tuos, kurie prisiima atsakomybę už juos. Taip jie gyvena iki senatvės. Ir tame nėra nieko blogo.
Kai vaikštai vienas, kartais atrodo, kad darai viską ne taip (ir tie, kurie abejoja, tikrai jums dėl to papriekaištaus) ne todėl, kad kažkas tikrai negerai, o todėl, kad kiti daro kitaip, nes niekas kitas to nedaro, nes tai tik tavo kelias, po nežinomą teritoriją su vidiniu kompasu ir savo sugalvota prasme …
Inga Heron
