fbpx

Ko trokšta mūsų širdys?

ko troksta musu sirdys
Oi, kaip man patinka kerintis žavesys to išskirtinio prieššventinio ir šventinio sezono – laiko, besimaudančio švelniame ramybės švytėjime ir bendro džiaugsmo melodijose. Tyloje, kuri driekiasi šiuo metu erdvėje, yra kažkas tikrai stebuklingo, pinančio ramybės ir jaukumo gobeleną, kuris bando apgaubti mus visus. Tik ne visi tai jaučiame užstrigę prievolių ir lūkesčių kamščiuose.
Tačiau tiesa ta, jog tomis brangiomis švenčių sezono akimirkomis mes susitinkame ne siekdami materialių lobių, o siekdami tikro ryšio. Taip, taip… mes ieškome bendrystės, kurią puošia gilus autentiškumo grožis, kai ore skamba harmoningas refrenas: „Man nieko iš tavęs nereikia. Esu tiesiog dėkingas, kad esu čia kartu su tavimi šioje erdvėje“.
Tokia draugystė tampa širdžių simfonija, kiekviena nata liudija gilų supratimą, kad bendrystės gobelenuose mūsų buvimas yra didžiausia dovana. Man tai – lyg sielos deklaracija, pranokstanti prievolių paviršutiniškumą, aidinti šiltu dėkingumo „vau“ už paprastą, bet gilų buvimo drauge veiksmą.
Kaskart plazdėdama švelniuose draugystės šokiuose atrandu didingą tiesą, kad giliausia pilnatvė randama ne keičiantis materialiu turtu, o nematerialiuose tikros bičiulystės lobiuose: šypsenoje, palaikančiame žvilgsnyje ar žodyje, apsikabinime, patapšnojime per petį, nuotykiuose, pasidalinimuose… Mūsų ryšių gilumas, apšviestas supratimo ir priėmimo šilumos, tampa švyturiu, vedančiu mus ne tik per šventinį sezoną.
Tad, mėgaukitės tų tylių, prieššventinių ir šventinių akimirkų magija – tuo metu, kai širdis šnabžda: „Man tiesiog gera būti kartu“, o dvasia skamba skambiu „vau“ nuo atsiveriančio grožio tikroje bendrystėje. Dar tvirčiau apkabinkime šių akimirkų esmę, megzdami ryšių gijas, kurios tęsiasi toli po trumpalaikio švenčių sezono, kurdami jaukių prisiminimų gobeleną, kuris amžiams praturtins mūsų gyvenimo audinį.
💕 Inga Heron

UŽSISAKYTI NAUJIENLAIŠKĮ