Tylioje savimi pasitikinčioje širdyje puikybės poreikis užgęsta kaip tolimas aidas. Tai kurioziškas gyvenimo paradoksas – kai viskas pavyksta, žvaigždėms išsirikiavus harmoninga orkestruote, pamatai, kad noras girtis ir įrodyti save kitiems mažėja, tarsi tai būtų sunkus apsiaustas, kurį noriai nusimeti.
Pamatai ir supranti, jog tikroji stiprybė nėra besiplaikstanti pykčio ugnis ar griausmingas švaistymasis kumščiais. Ne, tai rami tvirtovė, stabiliai stovinti tarp gyvenimo audrų. Kai esame stiprūs, tikrai stiprūs, tampame ramesni, kaip ramus ežero paviršius, nepajudinamas audros šurmulio. Neieškome kovų, nes suprantame, kad didžiausi mūšiai laimimi vidine ramybe.Tada pamatai ir supranti, kad ir meilė savo gryniausia forma nėra spektaklis ir ne skelbimai, kiek metų pragyventa kartu, transliuojami pasauliui. Kai tikrai mylime, nustojame apie tai šaukti, nes tikroji meilė pasireiškia švelniais šnabždesiais, tyliais gestais, bendromis šypsenomis, tvyrančiomis tarpuose tarp žodžių ir žvilgsnių švelnumo.Pilnatvės viršūnę žmogus pasiekia ne reikalaudamas pasaulio pripažinimo, o ugdydamas gilų pasitikėjimą savo jėgomis ir nepajudinamą tikėjimą savo galimybėmis. Toks žmogus neverčia kitų juo tikėti. Nes jau atskleista jo tikėjimo savimi galia dirba tarsi viduje esantis mažas elektros generatorius, kuriam nereikia jokių kištukų ar išorinio patvirtinimo.
Jo vidinė šviesa tiesiog šviečia ryškiai, apšviesdama jo kelią, ir tame švytėjime atskleisdama visus pilnatvės atspalvius.
Inga Heron
