Aš rimtai: jei tu neįgyvendinsi savo didžiausios svajonės, kaip manai kas, turėtų ją įgyvendinti vietoj tavęs?
Tavo vaikai?! Tu tikrai pasodinsi sūnų ir sakysi: ‘Klausyk, aš per daug bijojau įgyvendinti savo pašaukimą… gal tu, sūneli, gali tai padaryti už mane?’
O gal anūkai? ‘Brangute, kai baigsi su „TikTok’u“, gal galėtum už mane išmokti skambinti pianinu? pradėti tą verslą, kurio niekada nepradėjau? Parašyti tą knygą, kurios neišdrįsau? Įkopti į tą kalną, kurio nedrįsau liesti?’
RIMTAI? Turbūt ne! Tai ne palikimas. Tai – tinginystė.
Tavo vaikams nereikia dar vienos ne savo svajonės, kurią jie turėtų įgyvendinti – jiems reikia PAVYZDŽIO. Jie neturi augti matydami, kaip tu žaidi mažą žaidimą, ir paveldėti tuos pačius ribojančius įsitikinimus kaip seną šeimos relikviją. Jiems svarbu matyti, kaip tu laužai barjerus. Kaip tu rizikuoji, prakaituoji, suklumpi, atsitiesi ir eini paskui tą vidinę ugnį taip, lyg ji iš tikrųjų būtų svarbi.
Nes ji tokia ir yra.
Tiesa ta, jog: NIEKAS – girdi? – NIEKAS negali vadovauti tavo svajonei už tave!
Galvoji, kažkas įlys į tavo sielą ir parašys tavo istoriją už tave? Pamirški! Tu negali savo pašaukimo parduoti „eBay“ ir tikėtis, kad kažkas nusipirks!
Niekas kitas neįgyvendins tavo vizijos. Niekas nevaikščios tavo batais. Niekas neparašys tavo knygos, nepradės tavo verslo, neįlips į tavo kalną ir nesudainuos tavo dainos taip, kaip gali tu.
Tai tavo dovana. Tavo atsakomybė. Tai tavo laikas.
Ir būkime atviri – laukti iki 90-ies, kol pagaliau pradėsi gyventi? Tai tas pats, kas nusipirkti „Ferrari“ ir laikyti garaže, nes „taupai kilometražą“.
Nebeperduok savo pašaukimo kitiems. Nebeapsimesk, kad tavo gyvenimas yra tik repeticija tavo anūkams. Dabar – TAVO eilė.
Štai esmė: jei tu neįgyvendinsi savo svajonės – niekas kitas to nepadarys. Nes tai ne jų svajonė.
Tad, prašau, EIK ir pradėk. Netvarkingai, išsigandęs, drebančiomis kojomis – bet PRADĖK PATS.
Inga Heron
