Jei pavyksta, žmogaus gyvenime ateina momentas, kai nėra kieno paklausti patarimo. Visai niekeno. Ne todėl, kad šalia nieko nėra ar nėra vyresnių, išmintingų, patyrusių. Yra. Bet jie tiesiog nevaikščiojo jūsų keliu. Jie ėjo tik savo keliu, bet ne jūsiškiu.
O jūs nuėjote pakankamai toli, kad paprašytumėte kitų patarimo. Ir visi jų žodžiai dabar yra ne kas kita, kaip pašalinių stebėtojų nuomonė, kurių nepavyks apkaltinti dėl savų nesėkmių. Tenka ieškoti viduje to taško, kuris padės jums priimti sprendimą. Ir su juo suderinti arba ne išorinius pasiūlymus. Prisiimti atsakomybę už bet kokį sprendimą ir išmokti atlaikyti savo vidines audras.
Daugelis stengiasi išvengti šios akimirkos. Jie tuokiasi su tais, kurie jiems pasakys, ką daryti. Jie draugauja su tais, kurie juos teisingai vertina. Jie dirba pas tuos, kurie prisiima atsakomybę už juos. Taip jie gyvena iki senatvės. Ir tame nėra nieko blogo.
O kai vaikštai vienas, kartais atrodo, kad viską darai ne taip (o abejojantys tikrai jums dėl to priekaištaus) ne todėl, kad kažkas tikrai ne taip, o todėl, kad kiti daro kitaip, nes niekas kitas, išskyrus jus taip nedaro, nes tai tik jūsų kelias. Per nežinomą teritoriją su vidiniu kompasu ir pačių sugalvota prasme…
Inga Heron
