Kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko situacijų, kai norime pasiduoti, nuleisti rankas, patogiai įsitaisyti ir visiškai nieko nedaryti, stebint, kaip užduotis išsispręs savaime. Manau, labai svarbu suvaldyti tokius auką skatinančius troškimus.
Blogiausia, ką galite padaryti tokiomis aplinkybėmis, tai guostis mintimi apie savo bejėgiškumą. Kartoti sau šiuos du žodžius: „Aš negaliu“.
Ir nesvarbu, kas tiksliai nepasiseka – fiziniai pratimai, darbas ar subjūra sveikata. Faktas yra tas, kad frazė „aš negaliu“ yra rimtas psichologinis ribotuvas ir kliūtis savo galimybėms atskleisti.
Versdami save tikėti kažkuo panašiu, demonstruojate ne savo nesugebėjimą ką nors padaryti, o tik nenorą ir nepasitikėjimą savimi. Svarbu per tai „perlipti“, jei norite pagerėjimo.
Atminkite, kad jūsų didžiausias priešas esate jūs patys. Žinokite, kad kiekvieną kartą, jums kylančios tokios mintys kaip „aš negaliu“, „aš nepajėgsiu“, yra tik klastotė.
Greičiausiai už „aš negaliu“ slypi „aš nenoriu“. Nereikia savęs apgaudinėti. Paskatinkite save. Šiomis akimirkomis prisiminkite optimistiškas mintis, kurių vedini ėmėtės pokyčių.
O jei jėgos vis dėlto negrįžta, pradėkite daryti, kad ir kas būtų. Tapkite sau tėvais ir pasakykite labiausiai jus motyvuojančius žodžius ir tiesiog tęskite. Juk galų gale, jei negalite prisiimti atsakomybės už savo įsipareigojimus ir veiksmus, niekas kitas už jus to nepadarys.
Svarbiausia nepasiduoti apatijos, aukos srovei.
Inga Heron
