Jei bijote prarasti, vadinasi, tiesiog dar neradote savęs. Suradę nurimsite, nes gyvenimo struktūra tokia, kad mums nepriklauso niekas, ką galima prarasti. Į kišenę, kurioje yra pinigai ranką įkiša vagis, senatvė “vagia” jaunystės grožį, ligos – žmones, net žvaigždės slepiasi už debesų, o mes dažnai tokie bejėgiai su visais savo kalėjimais, įstatymais, apribojimais, piliulėmis ir teleskopais. Būna, kad turtai sugrįžta, žmonės vėl atmerkia akis, o dangus praskaidrėja, tačiau savininikiškumas ir lieka kaip ir buvo iliuzinis. Gyvenimas yra paprastas ir gražus – jis neprisiima jokių prievolių ir neturi skolų …
Ir mes kiekvienas čia esame ne tuščiomis rankomis, jos neša didžiulį gyvybingumu pulsuojantį nešulį – Meilę. Ji, kaip vaikystėje prie paltuko pritvirtintos kumštinės pirštinės, niekada nepasimeta, nepraeina, nesiliauja, nors gąsdinančios pranašystės ilgainiui baigiasi, apkalbos nutyla ir provokuojančios žinios ištirpsta …
Man pats gražiausias kiekviename žmoguje – Dievo buvimas, kurį įprastai vadiname siela. Dėl jos mes iš tikrųjų ir mylime vieni kitus.Tad, kai bijome prarasti, tiesiog priminkime sau tai.
Inga H