Iš kur kyla įprotis prisitaikyti, įtikti
Prisitaikymas prie kitų yra tik įprotis. Žmogus automatiškai veikia, kad įtiktų kitiems, tokia yra jo pirminė reakcija.
Ji yra sukuriama, kai tėvai kas kart sako vaikui: “Atiduok žaislą savo broliui, jis juk jauniausias”, “Palauk, pirmiausia, suaugusieji (vyresni / jaunesni), tada tu.”
Šie žodžiai nusėda vaiko pasąmonėje, ir jis pradeda galvoti, kad jis pats savaime nėra svarbus, jo norai pagal nutylėjimą yra antriniai.
Pas 2-3 metų amžiaus vaiką vystosi saulės rezginio energinis centras, kuris yra atsakingas už valios galios ir unikalumo pasireiškimą.
Jei šiame amžiuje neleidžiama vaikui jo išvystyti, energinis centras bus deficite, tai ateityje pasireikš pasitikėjimo savimi trūkumu, silpnavališkumu.
Visi vaikai yra skirtingi, kažkurių neveikia griežti tėvų draudimai, o kai kurie juos priima rimtai, bijodami prarasti tėvų meilę ir simpatiją.
Taip paprastai, mažais žingsneliais ir sukuriamas įprotis prisitaikyti, įtikti.
Tame atsiranda ir pliusų. Žmogui lengviau gyventi prisitaikant, be konflikto. Nereikia kiekvieną kartą prarasti energijos, kurios ir taip mažai, įrodant, kad jam taip pat kažko reikia. Taip ramiau.
Dažnai tokie žmonės netgi neturi savo norų. Jei tokio asmens paklaustume, ko jis iš tikrųjų nori, jis visiškai susipainios, ir dažniausiai išgirsime atsakymą “nežinau”, “man viskas gerai….darom kaip tu nori”.
Kokie yra jūsų tikrieji norai?
Kaip dažnai jų atsisakote, atidedate “geresniems laikams”?
Kodėl šiandien užsiimate tokia veikla?
Kas vis dėlto seka lyg jūsų šešėlis ir priima už jus sprendimus?
Inga Heron