fbpx

Kai nebėra baimės

kai nebera baimes
Anksčiau ar vėliau ateina diena, kai nustojame bijoti. Kažkas spragteli mūsų viduje, ir mes suprantame – nebėra baimės.
Iš pradžių pagaunate save, kad esate neutralūs kitų žmonių nuomonei – apskritai. Ramiai perlipate ar apeinate purvo kalvas ir kalnus, kuriuos jie sustūmė ant jūsų kelio, ir einate toliau. Kuo daugiau žingsnių nueinate, tuo mažiau žvalgotės atgal, suprasdami, kad ten niekas nesikeičia, ten tiesiog praeities patirtis, kurios pasekmes yra galimybė pakeisti čia ir dabar.
Jūs nebesiekiate nieko įrodyti žmonėms, nes suprantate, kad tas, kuris jus priima ir supranta, nereikalauja jokių įrodymų, o tas, kuris nuo pradžių su jums bendravo, kalbėjo vedinas išankstinių nusistatymų, jei norės ir ateity ras prieš jus krūvą argumentų ir neegzistuojančių faktų. Jis pats tuo ir įtikės, tai jau jo patirtis. Tampa lengva vaikščioti, nes visokių nuoskaudų ir „įžeidimų“ našta lieka už nugaros.
Jūsų neskaudina, kad žmonės, kuriems skyrėte laiko ir atvėrėte širdį, įkvėpėte juos jų keliui, spjauna jums į nugarą, juk jūs einate prieš vėją, laisvi nuo įsisenėjusių kolektyvinių nuostatų, nuo įpročio pažinti tik per juodą ir baltą, nuo įpročio pažinti save tik per kitų žodžius, žvilgsnius. Jūs daugiau nebijote nieko prarasti, nes jūs visada turite save ir aiškų žinojimą – jūsų žmonės niekada nepasitraukia, nedingsta, tik svetimi.
Tiesiog vieną dieną atmerki akis, pakeli galvą į dangų ir sakai: „Ačiū, kad aš esu!“.
💕 Inga Heron

 

UŽSISAKYTI NAUJIENLAIŠKĮ