Taip visada nutinka…
Kuo geriau tai supranti, tuo atidesniu tampi savo asmeninei erdvei, saugodamas ją nuo korozinių išorinių rūgščių…
Ir televizorių palieki tik filmams pažiūrėti didesniame monitoriuje …
Ir niekada daugiau „neužkiši“ savo valandų, dalyvaudamas interneto karuose, sekdamas kieno nors agresiją, klausydamas sofos ekspertų ar stebėdamas kažkieno gyvenimą …
Ir lengvai atskiri humorą, kuriame dalyvavo intelektas, nuo to, kuriame intelektą pakeitė apgailėtini bandymai net ne juoktis, o „kvailai pakrizenti ar pasikandžioti“ apie kankinančias aktualijas …
Ir skaitai tik tai, kas atsiliepia tavo pavargusioje nuo informacijos srautų galvoje…
Ir lengvai atsikratai minios, tūkstančių užrašų knygelių telefone, „reikalingų“ kontaktų, nereikalingų vaišių, etiketo renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…
Ir žmonės, kurie yra artimi, tikrai artimi… ir net tie, kurie nėra labai įdomūs ir kitų priimti…
O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tvanku ir tuščia, nebekelia kaltės jausmo… tik džiaugsmą…
Ką saugai, tas saugo atgalios…
Nuo lenktynių, kivirčų, riaumojimo, varžybų… ir kitų kasdienio gyvenimo neurozių…
Ir staiga vieną dieną pabundi be įprasto nuovargio, be baimės dėl artėjančios dienos, be alinančių įsipareigojimų …
Ir taip: atsiranda jėgų…
Pagaliau gyventi gyvenimą, kuriame nesi kaip kalinys kieme ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip apgailėtinas meilės elgeta, ir ne kaip neurotikas, laukiantis gresiančių nelaimių, ir ne kaip įtūžęs ieškovas išdrįsusių žiūrėti į tave neteisingai, ir ne kaip nužudytas kitų žmonių lūkesčių atlikėjas, ir ne kaip tinklinis tiesos kalbėtojas, ir ne kaip isteriškas geriausios savo versijos „vaizduotojas“, ir ne kaip kenčiantysis be kasdienio pripažinimo, ir ne kaip didysis neegzistuojančių stebuklų guru ir ne kaip įžeidimų rinkėjas…
Kaip paprastas žmogus, kuris jau viską sau įrodė ir pasijuokė iš savų įrodymų …
Nes jie pagaliau tapo nereikalingi…
Kaip žmogus, kuris suprato, kad meilė yra paprasta, nes ji abipusė …
Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savojo gyvenimo ežero kranto, nesvajodamas apie kitą…
Iš to, ko semiamės, tuo ir gyvename…
Ir jei į gyvenimą žiūrime kaip be galo sunkų, varžantį, prasminga atidžiau pažvelgti į tai, ant ko jis iš tikrųjų remiasi…
Inga Heron
