Keista, kad mes dažniausiai labiausiai bijome daryti tai, ko iš tikrųjų norime. Mes įtikiname save, kas yra teisinga, nors iš tikrųjų teisingo ir neteisingo nėra. Viskas yra santykinai. Mes įtikiname save, kad jei sustosime, bus geriau. Kad geriau bus, jei nepasakysime per daug. Nuolat susiduriame su žodžiu „per daug“. Mes neperžengiame kažkokios nematomos ribos. Nors viskas remiasi ja. Mes visada bandome užfiksuoti ribą tarp emocijų ir jausmų, tarp kartaus ir saldaus, tarp beprotybės ir adekvatumo.
Mes visada einame palei šią ploną liniją ir visada bijome žengti žingsnį kairėn ar dešinėn. Mes dažnai tiesiog bijome nuomonių, įstatymų, pozicijų, principų. Tačiau kartais, norint pajusti, kas yra laimė, verta tiesiog skristi.
Skrendam?
Inga Heron