Nelaukia ir indai. Nei el. paštas. Nei tie „taip“, kuriuos pasakei, kai tavo siela tyliai šnabždėjo „ne“.
Bet gal šiandien…
tau nereikia nugalėti.
Gal tereikia įkvėpti.
Gal tavo nuovargis – ne klaida, o šventas signalas.
Tylus beldimas į tavo sąmonę, sakantis:
„Tu tiek daug atidavei į išorę. Grįžk į vidų.“
Gyvename pasaulyje, kuris šlovina „ištvėrimą“,
bet tavo siela nekalba per skubėjimą.
Ji kalba per ramybę.
Per tiesą.
Per pasirinkimą būti čia ir dabar, o ne spaudime „reikia“.
Tad jei šiandien pavargai –
neklausk: „Kaip padaryti daugiau?“
Klausk:
Ką galiu paleisti?Kur galiu sušvelnėti?Kokia mano dalis šaukiasi meilės, o ne produktyvumo?Darbas gal ir nelaukia – bet tavo vidinė pilnatvė taip pat negali ilgiau laukti.
Net saulė ilsisi. Net vandenynas pasitraukia, kad galėtų sugrįžti.
Tad jei žengi kitą žingsnį –
ženk švelniai.
Ženk toks, koks esi, o ne toks, koks manai, kad turi būti.
Pavargęs. Trapus. Tikras.
To užtenka.
Tu – pakankamas.
Inga Heron
