Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra tiesiog kolektyvinė vizualizacija, kurią kurti mes esame mokomi nuo gimimo. Tiesą sakant, tai yra bene vienintelis dalykas, kurį viena karta perduoda kitai. Kai pakankamas žmonių skaičius mato tam tikrą vaizdą, pvz.: kalvas, jų šlaituose besišypsančias žibuokles ir pavasario saulę, mes turime galimybę tai pamatyti kartu su jais. Tas pats vyksta ir kai daugybė žmonių pradeda melstis kokiam nors „dievui“, jis iš tiesų atsiranda, beje būtent tokia forma, kokia jis įsivaizduojamas.
Tačiau kokias formas bebūtų mums praeitis perdavusi, iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų vis tik matome aplinkoje tik savo dvasios atspindį. Ir jei kažkas aptinka aplink save vis tirštėjančią tamsą, tai tik rodo, kad jo vidinė erdvė yra panaši į naktį.
su meile
Inga Heron