Kol ši mintis neprigėrė su mumis pakankamai arbatos ir nesusidraugavo amžiams, esame dideliame minčių, jausmų, veiksmų šurmulyje ir didelių netekčių verpete…
Juk tiek daug ką būtina suspėti!
Padalinti pasaulį į priešus ir gerbėjus, pasiutusiu uolumu įrodyti pirmiesiems, kad esame verti antrosios (t.y. gerbėjų) kategorijos …Suskaičiuoti visus įžeidimus, nuoskaudas ir trinktelėti atgalios kiekvienam įžeidusiam… jei ne kumščiu, tai žodžiu, bet tokiu, kad eidamas išgriūtų…Sukurti legendą, kad esame tokie laimingi, sąmoningi, pasitikintys savimi iki pirštų galiukų, kad nė vienas „toksiškasis“ negalėtų apspjauti mūsų nušvitusios karūnos… o dar svarbu juk palaikyti šią legendą kiekviename abejojančiame…Žinot, dar paauglystėj stebint šį spalvingą verpetą man kilo klausimas: O kada GYVENTI??…
Kada tikrai tapti laimingu, tikrai sąmoningu, iki pirštų galiukų pasitikinčiu savimi…Kada pamatyti, kad tie, kurie tavęs nepriėmė ir nesuprato, yra tiesiog KITOKIE žmonės, o ne BLOGIEČIAI…Kada daryti ką nors tik dėl savęs, negalvojant, kas ir kaip į tai žiūrės…Kada suprasti, kad šis pasaulis laukia kažko iš tavęs, o ne tik tavo begalinių prašymų…Kada galvoje pasaką apie ypatingą santykį su Visata pakeisti tiesa apie savo smegenų išteklius ir darbščias rankas …Tad seniai laikausi pozicijos – apie save nekalbama, apie save GYVENAMA…
Išdykaujama… kuriama…skrendama… mylima… duodama ir gaunama..grožimasi…draugaujama…spinduliuojama sava šiluma
Inga Heron
