Dažnai suaugusios merginos ir suaugę vaikinai ateina pas mane su iliuzija, kad gali nusipelnyti meilės. Uždirbti ją kaip medalį, sunkiai dirbant ar dideliu darbo stažu. Priversti ką nors mylėti taip stipriai, kiek jiems to norisi. Bet, deja, taip neatsitinka. Jų pagalba, globa ir rūpestis priimami. Naudojamos paslaugos. Jos pastebimos. Dėkojama. Rūpinamasi. Bet nepradeda mylėti. Pirmiausia dėl to, kad meilės negalima užsitarnauti.
Taip, daugelis iš mūsų vaikystėje buvo apgauti, pasakius, kad meilę galima užsitarnauti būnant paklusniu vaiku, kuris nuolatos save išduoda. Bet taip nėra. Meilė atsiranda savaime. Arba ji yra, arba ne. Ir viskas.
Suaugę žmonės bando „paspausti“ arba susilankstyti pagal kitus ir vis tiek uždirbti ją. Ir kai tai nepadeda, jie mano, kad per mažai stengiasi, ir kreipiasi į terapeutą, kad išmokytų juos labiau stengtis.
Kiekvieną kartą, kai sakau, kad meilės negalima užsitarnauti, matau nustebusias akis. Ir tada tos akys verkia, dejuodamos dėl tiek daug sugaištų metų. Žmonės negali patikėti, kad įdėjo tiek pastangų, kad gautų tai, kas jiems ir taip priklauso pagal gimimo teisę. Tiesiog todėl, kad jie yra.
Galima užsitarnauti pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą. Tačiau nuolat atiduodami paskutinį kąsnį ir mainais tikėdamiesi neįmanomo, žmonės sukelia kituose gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo ar pykčio jausmus. Bet ne meilę.
Ir su tuo teks susitaikyti, priimti tą faktą, kad ne visi mus mylės taip, kaip mes to norime. Net jei mes to tikrai labai norime. Net jei dedame visas pastangas ir visus pasaulio turtus paklojame po kitų kojomis.
Mes galime apsimesti, kad to nelabai ir norime. Kad galėtume taip gyventi kaip yra. Tačiau tiesa ta, kad žmogus yra bene labiausiai pažeidžiamas, kai kalbama apie meilę. Ir jos jam labai reikia. Ir čia dažnai tenka rizikuoti: atsiverti ir visame savo pažeidžiamume paprašyti meilės. Paprašyti ir su nerimu laukti, kaip erdvė reaguos. Nes jokių garantijų nėra.
Galbūt žmonės atsilieps, tada žmogus galės augti, stiprėti, pažinti abipusiškumą ir mainais meilę. O galbūt, jam teks iškęsti daug nusivylimų, atstūmimo ir širdgėlos. Ištverti visą šį skausmą tikintis, kad dvasinės žaizdos laikui bėgant užgis, jei jų neslėps ir neužmaskuos.
O meilės prigimties supratimas suteikia daug laisvės. Laisvės, nes nebereikia nei ieškoti, nei uždirbti, nei tikėtis, nei traukti, nei stumti. O galima tiesiog eiti savo keliu ir atsipalaiduoti bei džiaugtis. O meilė eina koja kojon su džiaugsmu. Tad atsipalaiduokite ir apsižvalgykite.
Inga Heron
