Nėra prievolės būti vertingu, gerbiamu žmogumi.
Jei jums sekasi, jei jūsų veiklos rezultatai yra augantys, jei lipate karjeros laipteliais, jūs nebūsite labiau mylimi, nebent sukursite tokią iliuziją. Tad, verta paleisti šį lūkestį.
Meilė nėra kažkas, ką jums gali kažkas duoti. Tai nėra kažkas, ko turėtumėte prašinėti, uždirbti ar užsitarnauti.
Jūs neprivalote būti vertingu žmogumi. Nes mes visi esame vertingi, vien todėl, kad esame čia. Nes esame neatsiejami nuo miškų, pievų, vandenynų, kalnų.
Užmiršę apie tai, mes kuriame savyje erdvę seniai pamirštiems bevertiškumo, gėdos, liūdesio, baimės jausmams. O bandydami suvokti save, mes iš naujo susipažįstame su savo kūnu. Tuo metu vienos dalys mums būna priimtinos, kitos atgrąsios. Kiek mūsų šiuo periodu ištaria garsiai ar mintyse – nekenčiu savo nosies, ooo… koks baisus mano pilvas, smakras…? Kiek mūsų šią neapykantą tyliai konservuoja savyje?
Pažindami savo esybės visumą, pirmiausia pamažu mokomės pasitikėti fiziniu kūnu, jo ritmais, tuo, kaip jis bando apsisaugoti, mokomės pasitikėti jo nenuspėjamumu. Mes mokomės kvėpuoti, prisiliesti prie skausmingų kūno vietų, suteikdami joms saugumą, priimti randus kaip praeities patirtį.
Mokomės mylėti ne tik tas savęs dalis kurios baltos ir žibančios, bet ir tas, kurios jaučiasi nemylimos, apleistos. Mokomės pamilti savo visumą. Tai ir yra meilė, apie kurią visada svajojote, meilė, kurios niekada neturėtumėte nusipelnyti.
su meile
Inga Heron