Verta užaugti vien tam, kad nustotume ginčytis.
Nustotume bandyti visus perrėkti, įrodinėdami, kad mūsų nuomonė yra vienintelė teisinga, o likusiųjų šiaip sau.
Kad nustotume kabinėtis prie pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, nurodinėdami jiems, kaip jie neteisingai gyvena.
Kad nustotume galvoti, jog artimi santykiai suteikia mums visišką teisę emociškai ir fiziškai užvaldyti visas kito žmogaus asmenines teritorijas.
Užaugti, užaugti, užaugti…
Nebepriklausyti nuo to, ar paglostys mums galvą, ar ne. Patvirtins arba bars.
Nelaukti, kol kas minutę bus įvertintas bet kuris mūsų žingsnis.
Neatmesti to, kas mus domina vien todėl, kad kažkam taip neatrodė.
Atšaukti visus kopijavimus, konkursus, skausmingas lenktynes dėl to, ko, tiesą pasakius, visai nereikia, bet kaip vaikai baiminamės, kad kiti turi, o mes neturime.
Ir apskritai nebereikia užgaidų, įžeidinėjimų, bet kokia kaina maldauti to, ko norime…
Nebebijoti, kad nebemylės, pamirš, paliks vieną.
Nebeverkti, tikintis, kad pasigailės, duos, padarys tai vietoj mūsų.
Užaugti, užaugti, užaugti…
Pagaliau užaugti iki tos laisvės, kai neprivalome būti geri visiems, stengtis įtikti ir patikti visiems.
Kai santykiams reikalingas mums lygus suaugęs žmogus, su kuriuo abipusiai ir savo noru kuriame kažką bendro, o ne to, kurį reikia išlaikyti, persekioti savo meilės neuroze, primesti save bet kokia kaina.
Arba kai nebesiteisiname pasirinktai vienatvei ir nesusitraukiame joje, nerimaudami, kad pasirodysime prastesni už tuos, kurie yra tiek nepilnaverčiai, kad laiko viską netinkamu, kas griauna jų galvose esančius šablonus.
Suaugti verta ir dėl to, kad suprastume, jog kiti žmonės, net ir patys artimiausi, turi teisę nenorėti to, ko norime mes.
Ir mūsų užduotis – tvarkytis patiems, o ne pradėti spausti isterijomis ar reikalavimais.
Užaugti, užaugti, užaugti…
Panaikinti savo gyvenimo švaistymą, gyvenimą nuo savaitgalio iki savaitgalio… nuo švenčių iki švenčių… nuo atostogų iki atostogų.
Negaišti nė minutės su tais, su kuriais jaučiamės blogai, yra šalta ir tvanku … Su tais, kuriems mūsų reikėjo būtent tol, kol nepasirodė tas, kurio laukė.
Užaugti, užaugti, užaugti…
Nesijausti nelaimingais nei lyjant, nei sningant…
Nei vienam, ne su kuo nors.
Nei gerais laikais, nei blogais.
Nes laimės gijos ateina ir praeina, bet gyvenimas negali būti atšauktas.
Bet norint tai suprasti, svarbu užaugti.
Inga Heron
