Gyvenimas tampa daug lengvesnis, kai pagaliau atsisakome “sūdyti”, piršti žmonėms gera. Kai nustojame vaikytis artimuosius, stengdamiesi jiems į sandariai uždarytą burną įkišti tai, kas, mūsų manymu, jiems dabar naudinga.
Ypač šiame laikmetyje visos svarbios mintys ir kasdienės tiesos yra prieinamos dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę ir guli paviršiuje. Jos skraido ore ir bet kada gali būti pasisavinamos tų, kurie tam yra pasiruošę. Ir tik jų pačių.
Manau, neįmanoma užaugti emociškai ir subręsti už kažką kitą. Neįmanoma padaryti nei vieno judesio už kitą. Nė vieno įkvėpimo, nei atodūsio. Įmanoma tik įkvėpti kitus savo autentiškumu, to nesistengiant padaryti.
Ir tada gyvenimas įgauna kitokią, visiškai filosofinę prasmę, kai tampame atsakingi tik už save, paleidę savyje aukos, kritiko, ciniko, egocentriko ar pasaulio mesijo / gelbėtojo roles. Ir pradedame branginti visus tuos nepriklausomus žingsnius, kuriuos imasi žengti kiti aplinkiniai žmonės. Ir nesvarbu, kad galbūt tirtančiom nuo naujų iššūkių kojom.
Mes pradedame branginti juos, nes tai atskiras, nepriklausomas didelis stebuklas, galbūt vis dar auginantis kamieną, besiruošiantis žydėti, bet stebuklas vertas mūsų kantrybės ir nuoširdžios pagarbos.
Inga Heron
