Egzistencijos gobelenuose ateina momentas, kai pasaulis nebesiekia tavęs užvaldyti ar nugalėti savo akinančiais vaizdais ir nebando įvilioti tavęs į grandiozinį savo iškalbingų žodžių gobeleną. Toje ramioje kelionės dalyje tavo širdis retai kada pagreitina plakimą, išskyrus švelniausias meilės natas. Tada trokšti ne ekstravagantiškų demonstracijų, o glaudiesi kuklios globos glėbyje.
Gyvenimas, kažkada buvęs nenumaldomas troškimų ir reikalavimų sūkurys, dabar išsiskleidžia kaip giedra pieva švelniuose aušros spinduliuose. Jis nebevilioja tavęs ginčais ir nebando tavo ryžto per didžiulius išbandymus. Vietoj to, jis ištiesia ranką švelniai bendraudamas, kviesdamas šokti pagal tylių akimirkų simfoniją.
Simfonija švelniai groja supratingumo tyloje, kur žodžiai randa paguodą tylos karalystėje. Šioje tyloje nėra įtampos, tik šiltas priėmimo apkabinimas. Būtent čia, žodžiais nenusakomų ryšių paprastume, gyvenimas atranda savo tikrąją esmę.
Tad, priimkime šią nuostabią tiesą: gyvenimas neturi būti iššūkių ir išbandymų labirintas, o greičiau drobė, ant kurios paprastų džiaugsmų potėpiais nupiešta laimė. O laimės siekimas turėtų būti menas, o ne mokslas, kur paletė susideda iš bendrų šypsenų, juoko ir neafišuojamo ryšio akimirkų.
Kviečiu…
Pažinkime šią tylaus švelnumo šventę drauge…
Inga Heron
