Tai ne apie visus, bet apie daugelį:
tie iš mūsų, kurie į šį pasaulį atėjome kaip vaikai, apdovanoti emociniu jautrumu, patyrėme ir išgyvename didžiausią santykių su savo siela dramą.
Būdami maži, mes jutome, kokiais mus supanti aplinka (mokytojai, tėvai, draugai, seneliai) nori matyti, kokią vietą jie mums yra nubrėžę, įrankį, ko nori per mus pasiekti ir pan. Ir mes jiems buvome ši priemonė. sutikdami ar protestuodami, sėdėjome jų paskirtoje vietoje. Iš meilės jiems ar iš baimės rodėme tik tas savo puses, kurias buvo leista parodyti. Mes buvome kažkuo jiems. Ir nebuvome savimi.
Ir dažnas patyrėme visišką vienatvę, nes nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų pamatyti tikruosius mus, o ne savo projektą „mano vaikas“, „mano mokinys, studentas“, „mano darbuotojas“ ir pan. Nebuvo nė vienos būtybės, kuri nuoširdžiai stebėtų mūsų žavius savaip unikalius veiksmus, mūsų bendravimo su pasauliu būdus, ir nė vienos būtybės, kuri galėtų džiaugtis mūsų asmeniniu keliu, tiesiog džiaugtis be vertinimų ir be prisirišimo prie rezultato.
Suaugę mes ir toliau ieškome žmogaus, kuris padarytų tą patį už mus – apsikeistų savo meile į mūsų pasiekimus ar mūsų savybes, arba dar į kažką, kas yra mūsų. Ir mes patys savo artimiesiems rašome išsamų scenarijų su bendru siužetu „koks žmogus man tinka“. Toliau vaidiname tą pačią dramą plojant visuotiniam blogiui.
Bet vieną dieną ateina išgijimo akimirka: kai nulipame nuo scenos, atiduodame antpečius, nusiplauname makiažą ir, sukaupę drąsą, pažvelgiame į šalia esantį. Galbūt pirmą kartą žiūrime į žmogų, o ne į mūsų nupieštą jo portretą.
Tai viskas. Uždanga, didžiojo neurotiškumo epocha iškilmingai nukeliauja į užmarštį. Ir mes mokomės žengti pirmuosius žingsnius naujoje realybėje:
– kur mums nereikia ieškoti „savo“ žmogaus, nes čia visi yra mūsų.
– kur nėra teisingų ir neteisingų veiksmų, bet yra tinkami ar netinkami man.
– kur neįmanoma suklysti, nes visi mano rezultatai puikūs.
– kur vietoj „gerai“ ir „blogai“ veikia paprastas „mano“ / „ne mano“.
– kur nieko negali įžeisti, nes kiekvienas pats pasirenka savo jausmus.
– kur viduje labai gera ir lengva, ir niekas neužgožia sielos jėgos, kuri siekia Taikos.
Inga Heron
