Tyliai. Be skubos. Be išsekimo…
Kūdikį. Paauglį. Suaugusius. Jaunus ir senelius…
Pasakyti ir išklausyti…
Paklausti ir atsakyti…
Paliūdėti ir nusišypsoti…
Ne kažkada vėliau, o šiandien, dabar … ir rytoj … ir kiekvieną kartą, kai tik pasitaiko progos …
Ir pasistengti, kad jos pasitaikytų tol, kol mes esame čia…
Apie ką aš …?
Apie tai, ko mums visiems dažnai taip trūksta…
Na, mes, žinoma, kalbame…
Mes „persimetame“ žodžiais prabėgdami…: labas, kaip tu…; atvežiau tau ten maisto…; ar tu kada nors išsivalysi savo kambarį…; ko čia slampinėji…;… gavai algą?;… valgykit grečiau ir bėkit;… pavargau kaip šuo, atstokite visi …; kur važiuosim per atostogas…
Dažnai esame užsisukę, apsikrovę veiklų našta, perpildyti planų, pririšti prie interneto ir terminų…
Esame robotizuoti iki begalybės…
Kartais atrodome lyg numušti pilotai, slepiantys savo nesėkmes… kartais lyg tinkliniai narcizai, informuojantys kitiems kad mums viskas gerai – savais „selfie“ veidais ir tais pačiais rakursais mūsų varnelėmis „aš čia buvau“ pažymėtose vietose… kartais lyg girti serialų žiūrovai… kartais lyg ekspertai komentatoriai to, ko mūsų nebuvo paprašyta pakomentuoti … o kartais bala žino, kaip dar …
Ir tokiais atvejais mums lengviau vienas kitam dovanoti brangias dovanas, nei sustoti ir išgirsti… pajausti… įsijausti į žmogų… ir duoti jam ne tris minutes savo laiko nuolatiniame bėgime, o šiek tiek SAVĘS… SAVO DĖMESIO… SAVO ŠILUMOS… SAVO ŠVELNUMO… SAVO HUMORO… NETOBULO SAVO MENO BŪTI GYVU…
Pakalbėti ir palaikyti už rankų..
Kartais to užtenka, kad besiblaškantis žmogus susibalansuotų…
Kad tas, kuris prarado tikėjimą savimi, suteiktų sau galimybę…
Kad tas, kuris nusprendė eiti į vietą, iš kurios negrįžtama, liktų …
Kad tas, kuris paniręs į vienišumo duobę suprastų, kad kažkam jis svarbus…
Kad tas, kuris jaučiasi silpnas įgautų jėgų…
Rodos tiek nedaug: tiesiog pakalbėti ir palaikyti už rankų…
Atsisakyti kritikos… nuoskaudų skaičiavimo… įpročio auklėti ir perauklėti… santykių aiškinimosi… pykčio… įpročio keršyti… reikšti pretenzijas… tyčiotis… iškelti į viešumą… teisti…
Milijonai buvo sužeisti ir sušaudyti pastaraisiais veiksmažodžiais…
Šie veiksmažodžiai tūkstančius namų pavertė koncentracijos stovyklomis, kuriose gyvena vienas kitam nesvetimi žmonės…
Tačiau šie veiksmažodžiai padarė juos svetimais…
Galime nuversti kalnus, jei jaučiame, kad mus mato, įsileidžia į savo gyvenimą, kad mus myli… su mumis kalba… laiko mus už rankų…
Tai tokia terapija, kuriai nereikia diplomų, ypatingų mokymų ir genialių mokytojų…
Užtenka širdies gerumo ir noro…
Pakalbėkite ir palaikykite vieni kitus už rankų…prašau…
Inga Heron
