Skristi per beribį dangų yra daug smagiau nei apsiriboti niūrioje iliuzinės nevilties gelmėje.
Norint skristi, nereikia, kad išdygtų fiziniai sparnai, nereikia valdyti paslaptingų burtažodžių ar turėti antgamtiško meistriškumo…
Tai veikiau išsaugoti prigimtinę privilegiją JUDĖTI.
Privilegiją pasirinkti. Privilegiją tobulėti. Privilegiją būti laisvėje.
Sustingusioje tyloje išlieka tvarus ir chroniškas ryšys su viskuo, ko vengėme, nesusitvarkėme, bet kažkodėl manėme, kad esame įsipareigoję už tai sumokėti savo laiku, savo jėgomis, savo gyvenimu…
Nenumaldomas tikėjimas, nurodantis, kad savo siekius turime įgyvendinti bet kokia kaina, dažnai užtemdo esminį klausimą, ar šie siekiai yra protingi ir tikrai savi. Tie žmonės, kurie, atrodo, be pastangų įgyvendina savo vizijas, nėra burtininkai.
Tai žmonės, turintys gilią savimonę, puikiai derinantys savo autentiškus sugebėjimus su savo vizijomis ir sąžiningai gerbiantys abipusio atlygio dėsnį, kai jų siekiai susikerta su kitų siekiais.
Maldauti patekti į svetimas sferas, kur daug ko nesuprantame, į sritis, kurios nenori mūsų įsileisti, yra tarsi dalyvavimas olimpinėse žaidynėse po trijų dienų bėgimo „treniruočių“ namuose.
Drąsa, kurią verta mums išaukštinti, slypi ne nuolatiniame šokinėjime po savo neracionalius norus, o atvirame jų neracionalumo pripažinime ir suvokimo, kad jie gali būti labai racionalūs kitiems. Tai reiškia, kad svarbu pasirinkti savo pusę, ištariant „stop“ savęs griovimo keliui, nusižeminimui ir savęs nuvertinimui…
Be vargo pakylame ir skrendame, kai sužadiname savyje tikėjimą savo autentiškumu… o nukristi dar lengviau, kai be galo spaudžiame save prie to kas ne mūsų.
Pradėkite ne nuo tikslų. Pradėkite, nuo susipažinimo su savo esme.
Inga Heron
