Mes esame mūsų sielos, o ne tautybė, ne išvaizda ar orientacija.
Mes parodome kas esame mūsų lūpomis sklindančiais žodžiais, savo veiksmais, savo charakteriu.
Knygomis, kurias skaitome metai iš metų, filmais, dėl kurių kaskart verkiame, ir muzika, kuri mus supa.
Mes parodome kas esame mūsų įpročiais, mūsų idėjomis. Dažniausiai skirstydami viską į nekintančius polius – juodą ir baltą.
Tačiau mes parodome kas esame ir per mėgstamos kavos ritualą ryte, kai visas pasaulis dar miega, tylų juoką pačiu nepatogiu momentu, gestus, pokštus, pamirštas melodijas iš vaikystės, dainuojamas duše, rankas drebančias iš jaudulio, laimės ašaras, nagų žymes delnuose, džiaugsmo atodūsius ir nevilties šūksnius, keiksmažodžius, meilės prisipažinimus lietuje, šiltus bučinius, per nutįsusias megztinių rankoves, obuolių pyrago gabalėlį su kvapnia arbata pakelės kavinėje.
Mes parodome kas esame per mūsų svajones, norus ir tikslus, kelius, kuriais einame, žmones, kurie nutolsta ir tuos, kurie ateina.
Mes esame žemėlapiai: mūsų praeities randų, įtrūkimų ir įdubimų, mūsų pačių fragmentų, širdžių, sudaužytų mūsų pačių rankomis, gyvenimo pasirinkimų, galimybių, kurias praleidome arba ne.
Ir nepaisant visko, įprasto juodo ir balto, mes esame nuostabios, kupinos ypatingos ramybės, gerumo, išminties sielos. Mes esame šedevrai. Ir tikiu, kad vieną dieną kiekvienas tikės savo vidinės šviesos galia tiek stipriai, kiek ja tikiu aš žvelgdama į kiekvieną sutiktą. Tikiu, kad vieną dieną įkvėpti šios šviesos mes prasikrapštysime praeities skausmo, baimės ir pykčio užpiltas akis ir prisiminsime mūsų sielų vienybę.
Nepaisant visko, aš tikiu mūsų vidinės šviesos galia.
Inga Heron
