Itin retai galima sutikti žmogų, kuris pilnai priima save tokį, koks yra. Iš esmės mes visi esame ‘surėdyti’ taip, kad mums patinka tam tikros savosios dalys ir charakterio bruožai, bet kažkas mums nepatinka. Taip elgiamės ir su kitais žmonėmis, įskaitant savo vaikus. O mylėti savo vaikus vertėtų besąlygiškai. Ir priimti juos tokiais kokie yra. Deja, dažniausiai taip nevyksta.
Norint tai padaryti, reikėtų nustoti galvoti apie sėkmę, pasitraukti iš šių varžybų. Jose galima tik pralaimėti.
Yra žmonių, kurie visada bus gražesni, jaunesni, sėkmingesni ir turtingesni.
Save svarbu mylėti, nes jūs – tai jūs. Kalbant paprastai: tiesiog už nieką.
Bet tai yra sunku, nes bendraudami su kitais žmonėmis norom nenorom pradedate lyginti save su kitais – lyginti sėkmę, išvaizdą, automobilį, namus, žmoną, vyrą ar vaikus.
Vertėtų nutolti nuo viso to. Vertėtų nustoti stovėti šioje tuštybės eilėje.
Inga Heron
