Galbūt nuskambės ir keistai, tačiau labai dažnai matau, kad meilė sau gimsta iš nuovargio. Kai pavargstame dėvėti kažkieno “drabužius”, bandyti vaikščioti apsiavę per didelius ar per mažus tačiau madingus “batus”, tenkinti kitų žmonių lūkesčius, atsisukinėti tik naudingąja puse. Kai pavargstame priešintis savo tiesai, pavargstame ją slėpti (taip pat ir nuo savęs). Ir tada kyla beprotiškas noras apkabinti apiplyšusias, atskilusias dalis pripažįstant, kad jos mūsų.
Meilė sau bando prasibrauti ir per baimę tapti tuo kažkuo baisiu, per staiga atgaivintų prisiminimų skausmą, karčias nuoskaudas dėl to, kas nutiko, apmaudą ir pyktį tiems, kurie tai leido, toleravo, kurie tai sukūrė ir perdavė mums per šią mūsų šimtmečių senumo pasąmonės sargybinių sistemą.
Mylėti save reiškia mylėti ne tik savo šypseną, džiugesį, entuziazmą bet ir savo šešėlį, savo silpnumą, „blogumą“, nepatogumą. Taip, tai ne visai taip kaip mylėti gražų iliuzinį paveikslą ar žavų glamūrinį atspindį veidrodyje. Bet tik tada turime galimybę tapti tikrais. Šiltais. Stipriais. Ir gyvais.
Inga Heron