Ne taip dažnai pasitaiko sutikti žmogų, kuris visiškai priima save tokį, koks yra. Ne, ne tokį, kokį jis piešia save savo svajonėse, o tokį, kuris aiškiai suvokia ir priima ne tik savo pozityvumą, bet ir savo šešėlius. Iš esmės mes visi esame sukonstruoti taip, kad mums patinka tam tikros savęs dalys ir charakterio bruožai, tačiau kažkas mums nepatinka, kažką netgi taip stipriai “užspaudžiame”, kad manome to nesant mumyse. Taip elgiamės ir su kitais žmonėmis, įskaitant savo vaikus. O vertėtų mylėti savo vaikus be išankstinių nuostatų ar prietarų. Ir priimti juos tokius, kokie jie yra. Bet tai, deja, neįvyksta.
Norėdami tai padaryti, turite nustoti galvoti apie sėkmę paremtą kolektyvinėmis, genetinėmis nuostatomis, išeiti iš šių lenktynių. Jose galite tik pralaimėti.
Yra žmonių, kurie visada bus gražesni, jaunesni, sėkmingesni ir turtingesni.
Jums vertėtų mylėti save, nes jūs estate jūs, mylėti kitus, nes jie yra jie. Kalbant paprastai: mylėti save ir kitus už nieką.
Tačiau tai sunku, nes bendraudami su kitais žmonėmis, jūs net to ir sąmoningai nenorėdami pradedate lyginti save su kitais – lyginti sėkmę, išvaizdą, automobilį, namą, žmoną, vyrą ar vaikus.
Svarbu atsitraukti nuo viso to. Svarbu nustoti stovėti šioje tuštybės mugėje, taip susigrąžinant sau galimybę iš tikrųjų mylėti, iš tikrųjų suvokti savąją laimę.
Inga Heron
