Atpažinti savo trapumą, bet neprarasti prasmės… ar tai svarbu?
Ar svarbu kruopščiai kurti, žinant, kad viskas praeis?
Ar svarbu tvarkyti tai, kas sugriauta, neturint garantijų, kad vėl nesugrius?
Ar svarbu mylėti, kai matome, kad toks lobis nesunkiai iškeičiamas į monetų maišą?
Taip, tai svarbu. Bent, jau man tikrai.
Man, trapumas nėra impotencija ar bejėgiškumas ir ne pasiteisinimas visa ko beprasmybei …
Priešingai.
Taip, atkeliaujame čia neilgam, bet ar ne šis datų svyravimas nepastebimai primena, kad nėra laiko nuolatiniams karams, tuštybių mugėms, pašėlusiai tarpusavio konkurencijai?
Ir nėra laiko ilginti savo kančias, atsiduoti mums abejingiems žmonėms ir kovoti už tai, kas mums nepriklauso.
Mokausi iš sakurų… lengvai ateiti, lengvai žydėti, lengvai paskleisti savo subtilius ir neįkyrius pėdsakus…
Man taip patinka… O jums?
Inga Heron
