Nuo pernelyg įnirtingo ritmo, nuo įkyrumo bet kokia kaina gauti tai, ko norisi, nuo poreikio neatsilikti ir nepavargti.
Jaunystėje turbūt daug kam atrodė, kad viską, kas vertinga, reikia griebti iš visų jėgų ir išlaikyti net tada, kai niekas nieko neatima.
Kiek jėgų atėmė šis paklydimas… kiek nereikalingo atsiskleidė tokioje keistoje nuosavybėje… kiek retų akimirkų buvo praleista dėl nenuilstamo jų troškulio.
O kiek tikro džiaugsmo dabar, kai ryžtingai išskleidę rankas, tolstate nuo visko, kas įkyru, tvanku, perdėtai „laipsniška“, madinga.
Kokia švelni tampa meilė, paleidus kontrolę…
Kokiomis nuostabiomis – kelionės, kuriose fotografuoji širdimi ir negalvoji, kaip nustebinti kitus…
Kaip nepastebimai išgaruoja baimė neįvykdyti kažkokios mitinės maksimumo programos, kurioje svarbiausia išorinių atributų sąrašas, o ne tai, kaip jautiesi viduje…
Ir apskritai staiga pasidaro žaviai nebaisu likti be kažko, ką reikia išmušti, išpešti, išlaikyti, išmaldauti, nusipelnyti.
Jau tvirtai žinote, kad tai NEBŪTINA.
Inga Heron
