Kaip liūdna, kad labai didelė žmonių dalis nemato, nejaučia, negirdi savo tikrosios galios!
Štai prieš mane graži mergina, protinga, švelni empatė, o jos vaikinas nepastebi nė dešimtadalio to, kas joje yra. Na taip, jis mato jos ilgas kojas ir dideles akis, ir tiek… Bet ar ji savyje mato daugiau? Tame ir esmė – NE!!! Jei būtų mačiusi, ji nebūtų buvusi su juo, leidusiu sau ją žeminti, pamiršusiu pasakyti komplimentą ir tiesiog dar kartą ją apkabinti!
O štai vyriškis, kuris jau seniai svajojo apie nuosavą verslą, bet žmona, mama, vaikai ir t.t. jį stabdo. Jei jis paliks nuobodų darbą – jie gali netekti jo stabilių pajamų. Klausausi jo ir jaučiu galingą jo vidinę dinamiką, talentą, atkaklų kryptingumą, kuriuos užgesina nuobodus darbas ir artimų žmonių, geriau už jį žinančių, kur jam būti ir ką daryti, spaudimas. Jei visą savo prigimtį būtų nukreipęs į savo verslo idėją, būtų jau seniai gavęs nuostabų rezultatą, kurį ne tik panaudotų pats, bet ir pasidalintų su kitais.
Mergina. Išmintinga, raštinga, brandi ne pagal metus, pateikia dokumentus į verslo kolegiją, o ne į universitetą. Jos tėvai įsitikinę, kad jai „gaudyti“ žvaigždes danguje nepridera … Ji nedrąsiai svajoja, kad jei studijuotų fizikos fakultete, kuriame mokosi vyresnysis brolis, būtų laiminga, nes galėtų tapti astrofizike, bet kurgi jai …
Pabuskite! Ištieskite rankas ir pasiimkite tai, kas teisėtai priklauso jums! Kaip galima tuščiai deginti savo gyvenimą, kuris šiame kūne yra vienas? Taip, žinoma, po mirties mūsų gali laukti kita realybė, bet ten bus ir kiti poreikiai, taisyklės ar dar kažkas, ko dar nežinome. Bet mes gyvename čia ir dabar! Ir būtent šią akimirką mes dažnai nerealizuojame savęs visoje savo galioje, visa gelme, kiek jos mumyse yra!
„Kol kas pakentėsiu. Negi aš vertas? Ką pagalvos apie mane? Ar galiu rizikuoti? O jei man nepasiseks? Kažkada vėliau … “ ir daug kitų frazių, žodžių, kuriuos tenka girdėti seminarų ir konsultacijų metu, pateisinančių savąjį neveiklumą ir savęs nepaisymą. Didysis visa ko kuriančio šaltinio kūrinys – ŽMOGUS – lieka žemoje savo vystymosi stadijoje, nesuvokdamas tikrųjų atsineštų gebėjimų, talentų, grožio ir galimybių.
Žinoma, visi mes išgyvenome vaikystę tačiau ne visiems ji buvo užpildyta beribe meile, iš ten dažnai ir ateina tas netikrumas, neįvertinimas bei nedrąsumas. Tačiau ar ilgai dar slapčia kaltinsite tėvus, mokytojus, vaikystės draugus dėl savo dabartinio pasyvumo ir neryžtingumo? Mes užaugome ir galime patys tapti save palaikančiais tėvais, mokytojais, draugais, sakydami: „Pirmyn, tik pirmyn! Tau pasiseks, be jokios abejonės! Aš tikiu tavimi!“
Aš iš visos širdies tikiu kiekvienu jūsų. Kiekvienu žingsneliu. Tad, pirmyn 
Inga Heron
