– Kur norėtum vakarieniauti?
– Man nesvarbu.
– Gal itališkai?
– Ne, tik ne itališkai.
– Tada japoniškai?
– Kažkaip šiandien nenoriu.
– Gal į tą naują restoraną?
– Na, nežinau… Ten labai triukšminga.
Po penkiolikos minučių paaiškėja, kad žmogui vis dėlto svarbu. Ir net labai. Tiesiog ši informacija buvo pateikta ne kaip pageidavimas, o kaip nedidelis loginis galvosūkis.
Man apskritai įdomus tas mūsų „man nesvarbu“. Kartais jis tikrai reiškia, kad nesvarbu. Bet kartais po juo slepiasi gana tikslus scenarijus, kurio kitam žmogui niekas neparodė. Norisi konkretaus restorano, tam tikro dėmesio ar labai konkretaus atsakymo. Tik vietoj to, kad pasakytume, ko norime, pasiūlome kitam žmogui telepatijos egzaminą su neatskleistais vertinimo kriterijais.
O kai žmogus pagaliau pataiko, dar išgirstame:
– Na va, juk gali, kai nori!
Žinoma, kartais sunku tiesiai pasakyti, ko norėtume. Gal nenorime pasirodyti reiklūs, gal esame įpratę prisitaikyti, o gal tiesiog malonu, kai kitas pats pasiūlo būtent tai, apie ką galvojome. Mes visi kartais norime būti suprasti be ilgų paaiškinimų.
Tik net labai mylintis, dėmesingas ir protingas žmogus paprastai neturi prieigos prie kito žmogaus minčių. Ir tada vienas nuoširdžiai siūlo variantus, o kitas nuoširdžiai stebisi, kodėl šis vis dar nesupranta, kuris iš jų teisingas.
Kartais „man nesvarbu“ reiškia „man labai svarbu, tik norėčiau, kad pats atspėtum“.
Būtų nuostabu, jei telepatija veiktų. Sutaupytume tiek pokalbių, nesusipratimų ir vakarų, praleistų renkantis restoraną. Bet kol kas žmonija šioje srityje didelių technologinių laimėjimų nepasiekė.
Todėl kartais paprasčiau tiesiog pasakyti:
– Noriu tailandietiško.
Ir, žiūrėk, vakaras išgelbėtas.
Inga Heron
