Prieš kaltindami artimuosius, kad jie mūsų neįvertina, arba, priešingai, mus išnaudoja, turėtume sąžiningai sau atsakyti į klausimą, kiek vietos jų gyvenime sau leidome užimti.
Daug metų stebėdama gyvas žmonių istorijas, įskaitant ir savo, priėjau išvados, kad santykiai greičiausia nutrūksta ten, kur nesugebame rasti aukso viduriuko būti kitame gyvenime…
Mes arba pamirštame, kad net labai mylimų ir labai brangių žmonių gyvenimas vis tiek yra KITAS gyvenimas, ir mes stengiamės įsiskverbti į kiekvieną jo dalį, užpildydami visą erdvę savimi…
Ir mes neišvengiamai suklumpame susidūrę su žmonėse veikiančiais gynybos mechanizmais, kurie pradeda reaguoti į mus nuolatiniu susierzinimu ir atstūmimu…
Arba, priešingai, mylimus žmones laikome tokiais savaime suprantamais, kad nustojame dengti jų deficitą…
Mes tampame šalti jų emociniam ir fiziniam alkiui, kurti jų prašymams ir abejingi tam, kas vyksta jų kasdieniame gyvenime…
Jų teritorijoje mūsų beveik nėra… veikiame greta, bet sielomis nesusiliečiame…
O kai žmonės pavargsta laukti ir suvokia, kad beprasmiškai beldžiasi į mūsų uždarytas duris, jie arba nutolsta, arba pasidaro pikti…
Aukso vidurys yra optimalus matas visko, kas gali būti šioje žemėje …
Bet tam, kad mokėtume įeiti į jo vibracijas, reikia daug valandų praleisti vienam su savimi…
Pažinti save…
Pripažinti savo poreikius…
Užpildyti savo vidinę erdvę…
Auginti tai, ką galime duoti mainais už tai, ką norime pasiimti…
Pripažinti savo stiprybes ir silpnybes…
Ir svarbiausia –
PRIEŠ GYVENANT SU KITAIS, IŠMOKTI GYVENTI SU SAVIMI…
Kiti žmonės mūsų nekeičia…
Jie gali mus sulaužyti, bet negali pakeisti…
Ir tik mes galime susidoroti su savimi, nes net ir išorinė pagalba yra aktuali ir efektyvi tik tada, kai suvokiame jos poreikį…
Būtent PAGALBA, o ne VISIŠKAS MŪSŲ PROBLEMŲ SPRENDIMAS KITO SĄSKAITA…
Ir čia mes vėl susiduriame su viena nepaneigiama tiesa –
BET KOKIE SANTYKIAI PRASIDEDA NUO SANTYKIŲ SU SAVIMI…
Pirmųjų nėra, nebus ir antrųjų…
Arba bus antrieji, bet lygiai tokie pat kaip ir pirmieji …
Inga Heron
