Ramiuose savos sielos šnabždesiuose verda ilgesys, troškulys ko nors gilesnio nei įprasta. Norisi šviesos, tos tyros šviesos, kuri sklinda per egzistencijos audinį, apšviesdama paslėptus širdies kampelius.
Mintyse šoka spalvos, atspalvių orkestras, nuspalvinantis savų siekių drobę. Norisi juos apkabinti, pasinerti į jų gyvybingumą, tapti gyvu kaleidoskopo, koks gali būti gyvenimas, įsikūnijimu.
Prieš akis stovi spintos, tylūs prabėgančio laiko liudininkai. Ryžtingai norisi juos sutvarkyti, sukurti tvarką tarp chaoso. Žiūrint pro langus, apima troškimas nuplauti nešvarumus, išvalyti savo perspektyvą ir pakviesti aiškumą, atsirandantį iš atnaujintos regėjimo erdvės.
Su patogiais sportbačiais norisi vaikštinėti krantine, šalia tekančios laiko upės. Norisi išmesti visas abejones kaip akmenis į tamsius vandenis, stebint, kaip jų vagoje sklinda tikrumo bangos. Norisi, kad nebesugundytų poreikis nuraminti visus arba patenkinti visus visų lūkesčius.
Norisi stiprios žalios arbatos. Norisi pasinerti į popierinių knygų kontempliacijos oazę skaitmeninio potvynio apsuptyje. Norisi muzikos, kuri tikrai skamba, traukia širdį. Norisi išsivaduoti iš laiko grandinių – laikrodžių, kalendorių, dienoraščių – pasimėgauti kiekvienos akimirkos turtingumu.
Norisi to bekompromisio tikrumo, kuriame nėra mandagumo vizitų, „reikalingų“ draugų, nemylimų rankų ir lūpų ir tų nelaimingų vietų, kur klumpančios kojos net nenori nešti.
Ir tiesą sakant, ne tik norisi…
Daroma.
Šie norai neapsiriboja vien svajomis. Jie atsiskleidžia, įgauna formą. Kaip žiemos ledas pasiduoda švelniam atlydžio glamonėjimui, taip ir nerimo likučiai pasiduoda sąmoningumo šilumai.
Tikrai gyventi, manau – gilus menas. Tam tenka prisirišti prie atsakomybės už savo egzistavimą, atmetant tendenciją suversti kaltę kitiems. Dėl šios naujai įgytos autonomijos išnyksta leidimo poreikis. Nepaliaujamas pritarimo siekimas praranda savo gniaužtus, o nepakeliamo svorio našta tampa prisiminimu.
Tobulumo siekis nėra kelias į pilnatvę. Tai prieglobstis tiems, kurie bijo pradėti gyvenimo kelionę. O gyventi, guodžiantis mintimi, kad dar nepradėjote, yra labiausiai baudžiama saviapgaulė pasaulyje.
Ko jums norisi?
Kokius iš šių norų esate pasirengę įgyvendinti?
Pirmoji – svajonių sfera, antroji – realybės sfera. Kurioje dažniau atsiduriate?
Inga Heron
