Protu suvokiame, kad kančia negali būti naudinga. Bet protas, deja, mūsų gyvenime vaidina 9 kartus menkesnį vaidmenį nei pasąmonė. O vat jei pasąmonės paklausime, kuo kančia naudinga, tai ištrauksime daaaug įdomybių.
Dažnas paminės populiarų lotynišką posakį „Per aspera ad astra“ („Per kančias į žvaigždes“), leisdamas suprasti, kad tik per kančias galima pasiekti „žvaigždes“ (sėkmę, nušvitimą ar pan.).
Intelektualai cituos A. Maceiną: „Kančios prasmė yra paruošti mūsų egzistenciją taip, kad joje suspindėtų Dievas“ arba „Kelias į garbę eina per kančią“ ir „Kančia turi nuostabios žadinamosios galios“.
Kas sekate Teta klubo įrašus, žinote, jog tai yra pavyzdžiai pasąmoninių įsitikinimų, kurie mus apriboja. Transformacinėse sesijose tokius apribojimus galima transformuoti ir tada nebereikės garbės, sėkmės, nušvitimo ar dar kažko siekti per kančią.
Tai labai seni įsitikinimai. To moko net religijos, kuriose pavyzdiniai herojai kenčia už žmoniją. Iš to įvairiais laikais net išsivysto / išsivystydavo sąmoningi savo kūno kankinimo ritualai – plakimas savęs rimbais ar prisikalimas prie kryžiaus.
Mūsuose yra paplitęs ir senas įsitikinimas, kad kol kenčiu, kol skauda, tol žinau, kad esu gyvas.
Krikščionys savo raštuose atranda daug pateisinimų kančiai. Pvz. „O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo“ (1 Pt 5, 10). „Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę“ (2 Kor 4, 17).
Kokį vaidmenį jūsų gyvenime vaidina kančia? Kokius jai sugalvojate paaiškinimus?
Vladas Sapranavičius
