fbpx

BEDARBYSTĖ. MŪSŲ PAČIŲ AR APLINKOS KALTĖ?

bedarbyste
Viename soc. tinkle užmačiau diskusiją apie augančią bedarbystę Lietuvoje, apie apgailėtiną vyresnių darbo rinkos dalyvių padėtį, kurių darbdaviai nelabai nori priiminėti į darbą ir atsikalbinėja, jog jie yra per daug kvalifikuoti tam tikrai pozicijai (overqualified).
Visada lengva kalbėti, kuomet kalbame labai abstrakčiai. Bet net tokiose šalies masto diskusijose turėtume išsididinti paveikslą iki tokio lygio, kad galėtume analizuoti kiekvieno atskiro individo situaciją. O išsididinę matome atskiro darbo rinkos dalyvio pasąmonėje knibždėlyną įsitikinimų:
– Nekenčiu darbo, smerkiu darbą, bijau darbo ir t.t.
– Man naudinga nedirbti
– Man neįmanoma gauti darbo
– Darbas yra kančia, blogis, vergija ir t.t.
– Darbas privalo būti smagus, geras, pelningas ir t.t.
– Darbas mane kankina, pykdo, erzina ir t.t.
Matant tai, nenuostabu, kad visoje Europoje virš 70% dirbančiųjų nekenčia savo darbo. O tie, kur nedirba, matyt, dar labiau nekentė. Bent jau pasąmonėje…
Nebūtina būti „pasąmonės specialistu“, kad matyti tokius įsitikinimus. Paimkite lapą popieriaus ir nuoširdžiai nemąstydami išliekite ant jo:
– Darbas yra… (koks?)
Vat ir pamatysite, kas tūno jūsų pasąmonėje neleidžiantys rasti darbo arba mėgautis turimu darbu.
PS Visada tokiais atvejais prisimenu kai su draugais žaidėme kažkokį žaidimą su asociacijomis ir vedančioji paklausė „ko mes visi nekenčiame“? Aš sekundę susimąsčiau, bet mano apmąstymus nutraukė visos draugijos choru pateiktas atsakymas – „DARBO“!
Vladas Sapranavičius

UŽSISAKYTI NAUJIENLAIŠKĮ