Bet ar dar vis žaidi su pieniniais dantimis?
Ar kada stebėjai, kaip žaidžia maži liūtukai? Jie riaumoja, kapstosi, griūna ant žemės lyg kovotų ringe. Bet būkim atviri – tai vyksta ne tam, kad vienas kitą sunaikintų. Jie mokosi. Jie kuria ryšį. Jie tikrina stiprumą, pasitikėjimą ir ribas.
Ir štai kur reikalas…
Dauguma mūsų niekada to žaidimo nenutraukė. Tik nagai pasidarė aštresni – žodžiai kandresni, tylėjimai ilgesni, manipuliacijos rafinuotesnės.
Vis dar grumiamės.
Vis dar riaumojam.
Vis dar kandžiojamės… Tik dabar tai vadinam „santykiais“.
„Partneryste“.
„Bendravimu“.
Bet gal – tiesiog gal – jau laikas pakeisti žaidimo taisykles.
Ne todėl, kad pralaimėjai.
Ne todėl, kad esi silpnas.
O todėl, kad pavargai peštis su tais, kuriuos myli, lyg būtumėte varžovai.
Gal tikroji jėga – ne kitame kandžiame komentare,
o tame, kad padedi ginklus, pažvelgi žmogui į akis ir pasakai:
„Noriu tave suprasti, o ne nugalėti.“
Nes suaugę liūtai?
Jie nebesistumdo.
Jie veda savo gaują.
Laikas išaugti iš smėlio dėžės kovų ir pereiti į kitą lygį –
Kur tiesa nugali ego,
ryšys nugali chaosą,
…ir meilei nebereikia šaukti, kad būtų išgirsta.
Nebebūkime penkiamečiai.
Ateikime kaip sąmoningi, galingi žmonės, kokiais buvome gimę būti.
Tikrasis Žaidimas prasideda. 
Inga Heron
