Kol žmogus nepatyrė tikro brandžios meilės skonio, jį jaudina artėjančios kovos už ją laukimas…
Jis ruošiasi nusišlifuoti iki galimybės būti priimtu, ruošiasi pasipriešinimui, apgulčiai, ilgai apskaičiuotam žaidimui, abejotiniems gundymo „specialiesiems efektams“, konkurencijai su varžovais, įvairiapusei sėkmei… Trumpai tariant, ruošiasi būti nenuilstančiu kariu vardan pergalės.
Ir dėl to jis gali praleisti metų metus eidamas pro tai, kas jam buvo skirta, bet neatpažinta.
Tiesiog todėl, kad jis nemato.
Jis mato tuos, kurie bėga, mato tuos, kurie intriguoja ir manipuliuoja, mato tuos, kurie žaidžia su juo kaip apgailėtina pele, mato tuos, kurie jį įveda į amžino laukimo režimą, mato besiveržiančius tarp jo ir kito žmogaus, mato karius, kaip ir jis pats, jis mato tuos, kurie moka tik imti, ir mato amžinas pasiaukojančias aukas, įsitikinęs, kad meilę galima tik iškentėti, išverkti, išmaldauti, užsitarnauti…
Jis mato visus Klampios Neurozės vardu pavadinto darželio auklėtinius ir lengvai tampa jo dalimi – vis bėga paskui ką nors, vis dėl ko nors kenčia, vis kažko laukia, visada kovoja su nereikalingomis kitų žmonių aukomis, amžinai klaidžioja nuo trumpos iliuzinės laimės pliūpsnių, kai minutei priartino jį, prieš niokojantį kritimą į kito atšalimo tarpeklį.
Kartais tai amžinai.
Tačiau kartais, jei jis labai pavargsta ir supranta, kad visi šie varginantys žaidimai yra apie ką nors, išskyrus meilę, tada jis pajaučia kad jam ankšta su trumpais išaugtais šortukais ir rožine kepure su vienaragiu… jis išeina augti.
O augimas, kuris vėluoja, labai dažnai prasideda nuo gero pykčio ant savęs…
Tas pyktis, kuris trina nosį į nesugebėjimą gerbti savęs, normaliai elgtis su savimi, būti nepriklausomam ir nelaikyti savęs nesėkme, kol kas nors tavęs nepasirinko.
Bet kas tave pasirinks, jei nepasirinkai savęs? Tik tie, kuriems reikia vergų ar aukų…
Brandi meilė yra lengva.
Ne ideali, nevengianti priešingos nuomonės, neatleidžianti nuo atsakomybės ir nieko negarantuojanti, bet tikrai nepavergianti, nežeminanti ir nesunaikinanti savo savanoriškų dalyvių.
Joje nereikia nieko nusipelnyti ar įrodinėti… tiesiog išlikti savimi ir būti tikrai suaugusiu.
Tokia meilė yra tada, kai gera būti šalia net tada, kai viskas blogai, o ne tada, kai viskas blogai, net kai gerai.
su meile
Inga Heron
