Kodėl nerealizuojame savo svajonių?

Kodėl?

Kodėl svajonės taip ir lieka nuostabiuose iliuziniuose pasauliuose?

Galime rasti tam begalę pasiteisinimų, argumentuotų labai logiškais patyrimais.

Tačiau, kad ir kiek besigaubtume iš pažiūros be galo kilniais ar rimtais argumentais, gelmėje slypi elementari baimė priimti savo unikalumą.

Iš čia kyla ir baimė būti drąsiais savuose sprendimuose.

Ir noras bėgti nuo savojo kelio

Noras kad niekas neatpažintų mūsų autentiškumo,

Iš šios baimės kyla ir noras aklai kartoti tėvų, senelių, protėvių istorijas.

O reikia tiek nedaug… ne, ne pabėgti nuo visko, o tiesiog švelniai apsigaubus savąja širdies šiluma žengti kad ir vieną milimetrą pirmyn.. į savo svajonę.

Ir čia, tikrai žinau, nutinka kažkas stebuklingo:

Tampame nenugalimi, atsparūs išdavystės įgėlimams, kitaip matančių / mąstančių įžeidinėjimams ir gyvenimo iššūkių skausmui.

Čia prasideda tikrasis gyvenimas, atsiskleidžiantis visu savo įstabiu grožiu.

Inga Heron