– Labai norėčiau turėti sodą..
– Mano sena vaikystės svajonė – sukonstruoti automobilį…
– O aš labai noriu statyti namus…
– Norėčiau būti advokatu..
– O aš noriu gydyti žmones…
– Noriu sportuoti…
Nerealizuotų svajonių gausa kiekvieno sutikto galvoje kasdien augina vis didesnį nusivylimo kalną. Tada ir norisi paklausti:
– O ką padarei vardan to, kad svajonė taptų realybe? Bičiuli mielas, jei pats nieko nedarai, kaip tau galima padėti? Kaip galima padėti, jei pats pabandei kažkada žengti pusę žingsnio ir susidūręs su pirmu grumsteliu apsisukai ir nėrei į krūmus?
Juk galima vairuoti tik važiuojantį automobilį.
Žodžiai visada yra efemeriški. Žmogų pirmiausia lemia jo veiksmai. Niekas negali padėti, jei žmogus tiesiog vaikšto aplinkui kalbėdamas, kaip labai nori parašyti knygą, bet net raginamas aplinkos neatsisėda prie darbo stalo. Ir tikrai, kaip padėti tokiu atveju?
Kai nuspręsite surašyti savo mintis ir nunešite rankraštį leidyklai, visada atsiras draugų ir pažįstamų, kurie pasiruošę jus palaikyti toliau savo veiklomis. Jei jūsų svajonės įgaus materialinę išvaizdą, kiti turės galimybę jums padėti ne tik žodžiais.
Pradėkite. Įvilkite savo svajones į veiksmo rūbą.
Inga Heron
