Pakalbėkim atvirai dar ir iš kitos perspektyvos.
Tu nesi blogas ribų nustatyme todėl, kad esi silpnas.
Tu esi prastas ribų meistras todėl, kad tau buvo įskiepyta – būti visada atviru, duodančiu, savęs atsisakančiu yra aukščiausia meilės forma.
Ypač dvasiniuose ratuose, tiesa? Ten dažnai parduodamas mitas: jei esi „aukštos vibracijos“, tai mylėsi visus be ribų…
Net ir tuos, kurie siurbia tavo energiją kaip emociniai uodai. 
Bet štai, sielos žmogau –
Būti besąlygiškai mylinčiam nereiškia būti visiems visada pasiekiamam.
Tu gali jausti atjautą ir sakyti NE.
Tu gali būti geras ir nedalyvauti.
Tu gali eiti šviesos keliu ir turėti tvirtas, šventas ribas.
Tikroji dvasinė tiesa tokia:
Kiekvieną kartą, kai atsisakai savo poreikių tam, kad išvengtum nemalonių situacijų, tu išeini iš dvasinės dermės.
O tavo siela čia atėjo ne tam, kad visiems patiktų.
Tavo siela čia tam, kad augtų. Kad gyventų TIESĄ. Kad būtų LAISVA, DŽIAUGSMINGA, ir taip – su aiškiomis, šventomis ribomis.
Jeigu tau dreba balsas, kai nubrėži ribą – tai ne ženklas sustoti.
Tai ženklas, kad gyja tavo vidinis vaikas. Kad senos programos ardo senus narvus.
O augimas – tai ne visada žvakės ir mantros. Kartais tai sakymas:
„Aš tave myliu – bet šito daugiau nedarysiu.“
Tai – dvasinė branda.
Tai – energetinis sąžiningumas.
Tai – dieviška harmonija. 
Ir kai po „ne“ ateina kaltė – palaimink ją. Nusišypsok.
Ir primink sau:
„Aš čia ne tam, kad aukočiausi dėl kitų patogumo. Aš čia tam, kad gyvenčiau tiesoje.“
Dabar – jei norisi, užsidek smilkalą, išgerk kakavos, ir atsistok savo vidinės šventyklos vidury.
Ribos yra šventos. Kaip ir tu. 
Inga Heron
