Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės rėkia, kai barasi, kovoja?
– Nes jie praranda ramybę, – tarė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia?, – paklausė Mokytojas. – Neįmanoma su juo kalbėti tyliai? Kam rėkti, jei pyksti?
Mokiniai siūlė savo atsakymus, tačiau nė vienas jų netenkino Mokytojo.
Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vieni kitais ir ginčijasi, jų širdys atitolsta. Norint įveikti šį atstumą ir išgirsti vienas kitą, jiems tenka šaukti.
Kuo jie piktesni, tuo garsiau rėkia.
– O kas nutinka, kai žmonės įsimyli?
– Jie nešaukia, priešingai, kalba tyliai. Nes jų širdys labai arti, ir atstumas tarp jų labai mažas.
– O kai jie dar labiau įsimyli, kas atsitinka? – tęsė Mokytojas, – Jie nekalba, o tik šnabždasi ir tampa dar artimesni savo meile.
Galų gale net šnibždėti jiems tampa nebereikalinga. Jie tik žiūri vienas į kitą ir viską supranta be žodžių. Taip atsitinka, kai šalia yra du mylintys žmonės.
Nes gali ateiti diena, kai atstumas taps toks didelis, kad kelio atgal nerasite.
Inga Heron
