„Ar norėtumei šio paltuko? Nupirkti jį?“ – Paklausė močiutė. Tik tada pagavau save jau kurį laiką varvinančią seilę į nuostabaus grožio rožinį paltuką, tikrai žinojau, kad neturiu jokių galimybių jį nusipirkti. Man buvo berods devyneri.
Norėjau pasakyti: “Taip, noriu labai, labai”, tačiau močiutė turės išleisti savo pinigus, ir vardan jo atsisakyti ko labai norėjo. Ir man dėl to labai nesmagu todėl aš pradedu šnabždėti kažką panašaus į: „Na, ne….. gal nepirk …..tai tu atėjai sau nusipirkti….“.
Močiutė jaučia mano prieštaravimą tarp to, ką aš sakau ir ko noriu, ir šiek tiek susierzinusi paklausia dar kartą: „Tai galbūt vis dėlto nupirkti?“
Aš vėl atsisakau, bandydama būti mandagi, na nesinori nuskriausti močiutės.
Ir tada gavau nuostabią pamoką iš savo močiutės, kurią taikau iki šiol savo gyvenime:
– Žinai, tavo prosenelis turėjo nuostabų posakį:
„taip“ ir „ne“ sveria tiek pat. Jei aš tau siūlau nupirkti paltuką, man nerūpi, ar tu pasakysi „taip“ ar „ne“. Aš pasiruošusi bet kuriam tavo atsakymui, man nesunku tau nupirkti paltuką, taip pat lengva ir jo nenupirkti. Bet tu galvoji, kad vienas iš atsakymų yra man patogesnis nei kitas, ir pasirenki jį, nors jis nėra tau priimtinesnis. Noriu, kad tu suprastumei, jei aš nenorėčiau tau jo nupirkti, aš ir nesiūlyčiau. Jei tau suteikiamas pasirinkimas, abu atsakymai yra lygiaverčiai. Taigi, ar norėtumei šio paltuko?“
Ir aš pasakiau „Taip!!!“, Paprastai ir aiškiai. Kadangi aš tikrai labai norėjau jo. Ir iki šiol esu be galo dėkinga močiutei, kad išmokė mane tokios paprastos geros taisyklės.
„Taip“ ir „ne“ sveria tikrai tiek pat – ir tai labai nuoširdžių ir atvirų santykių pagrindas. Kai leidžiate sau būti atvirais, jūs suteikiate šią laisvę ir kitiems.
Sunkiau, kai žmogus nėra įpratęs, kad „taip“ ir „ne“ svertų vienodai. Tada vietoj paprasto aiškaus atsakymo į kiekvieną “Ar gali padėti?“, „Ar važiuosi su mumis?“, prasideda istorijos, kokia bus sunki diena, kiek reikia visko suspėti ir pan., kad niekas nenusiviltų.
Kaip supratau šiek tiek vėliau ėmusi intensyviai gilintis į dvasines praktikas, kas prasideda tai vaikystėje. Mes išmokstame atspėti, kokį atsakymą kiti nori iš mūsų išgirsti, o ne įsiklausyti į save. Tikrai anksti sužinome, kad į klausimus: “Ar norėtumei manų košės?” ir „Ar tau patinka darželyje?“ ir pan. – mamoms, tėčiams, auklėtojoms yra tik vienas norimas atsakymas. Mes suprantame, kad atsisakydami nuo nuobodžios dovanos ar neįdomaus renginio nuliūdinsime savo artimuosius, draugus. Mes suprantame, kad turime būti mandagūs ir pritarti kitiems. Mes suvokiame, kad ir klausimus mums užduoda paprasčiausiai iš įpročio ir mandagumo, o iš tikrųjų mūsų atsakymai niekam nerūpi.
Geras dalykas, yra tai, kad tie, kas dar neužbaigė šio žaidimo, jį gali užbaigti jau dabar ir neperduoti jo į ateitį.
Kiekvienas iš mūsų turi teisę, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso tiesiog paprašyti ir su dėkingumu priimti kitų dovanas, pasiūlymus, pagalbą ir meilę, taip pat turime tokią pat teisę atsisakyti, nesutikti, ir apginti save be kaltės jausmo.
„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai – svarbu tai atminti ypatingai sparčiai artėjant dovanų metui.
su meile
Inga