Pirmiausia – nustok save talžyti lyg būtum tinginys, kurį rodo „Netflix“ dokumentikoje apie nevykėlius. Tu ne toks. Tu esi žmogus, kuris buvo užsiėmęs… tik ne visada užsiėmęs tuo, kas iš tiesų veda link tavo tikrojo tikslo.
Reikalas paprastas – gyvenimas tau nieko neatima specialiai. Visata nesėdi kamputyje galvodama: „Žinai, ką, palikim čia Joną dar kelerius metus pasiklydusį, bus smagu.“ Ne. Dažniausiai bėda ta, kad tavo tikslas nėra pakankamai aiškus arba išvis jo nėra, kad taptų tavo GPS. O be jo – tu tiesiog važiuoji užsimerkęs ir tikiesi, kad kažkaip atsidursi Pasakoje.
Teisingai nustatytas tikslas – tai kai įsmeigi smeigtuką į žemėlapį ir pasakai: „TEN aš einu.TEN aš noriu“ Ir tada prioritetai staiga nustoja būti miglota „reikėtų“ ir „gal kada nors“ krūva. Jie tampa krištolo skaidrumo:
Šitam verta skirti laiką. Šitam – ne. O čia tik išblaškymas, apsimetantis produktyvumu.Be to aiškumo, lakstysi paskui blizgučius, svetimas svajones ar kitų žmonių „greitus laimėjimus“, kurie ryja tavo energiją, bet nesotina tavo sielos. Ir vieną dieną nubusi su klausimu – kodėl rankos tuščios, nors bėgai visą laiką?
Tad štai tiesos bomba:
Jei esi „vis dar be nieko“, ne todėl, kad esi pasmerktas, o todėl, kad tavo prioritetai nežygiuoja viena kryptimi link vieno, aiškiai apibrėžto tikslo. O kai tą tikslą nustatai? Boom. Tavo laikas, dėmesys ir veiksmai susirikiuoja kaip kariai misijoje.
Nustatyk tikslą. Įkalk jį taip aiškiai, kad galėtum jį pajausti. Ir žiūrėk, kaip „niekas“ ima virsti „viskuo, ko siekiau“.
Inga Heron
