Kai pabundame ryte, jaučiame nuoširdų norą:
– pasakyti „atsiprašau“ jiems ir išgirsti „atleidžiu“, kad galėtume lengvai atsikratyti šios naštos.
-pradėti sportuoti,
– nesijaudinti dėl smulkmenų,
– branginti savo artimuosius.
Kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų duoda sąmoningus ir pasąmoninius pažadus tapti geresniu.
Bet ateina rytojus… ir stebuklai neįvyksta. Kodėl?
Tiesiog, esame įpratę gyventi lūkesčiuose, žaisti su savo ego pergalių ir pralaimėjimų laikotarpių žaidimus, pamiršdami apie savo tikrąjį kelią.
Tad sąmoningumas dažnai ateina tik praradus kažką globalaus, stipriai disonuojant su vidiniu ‘aš’.
Neviltyje, kai protas jau nebegali analizuoti, mes žengiame žingsnį į bedugnę, tiesiog priversdami save eiti pokyčių keliu dėl nesugebėjimo gyventi su savimi.
Ir prabundame.
Gyvenimas atsiveria tarsi milžiniška nuostabaus grožio pasaulio žemėlapio dėlionė.
Mes vėl girdime savo kūną, lengvai priimame naujus dalykus, juokiamės iš ego bandymų mus sulaikyti.
Rečiau galvojame apie praeitį ir svajojame apie ateitį. Mes išgyvename kiekvieną dabarties akimirką.
Ar tokio prabudimo kaina yra didelė? Jo kaina – atleidimas sau. Vieniems ji – be galo lengvai pasiekiama, kitiems – sunki kelionė giliam rūke.
Inga Heron
